Bronislava Aniceta Černienė (1936 – 2019)
Gimė 1936m. balandžio 8d. Daunginčių kaimo (Kretingos raj.) vienkiemyje, nuostabios gamtos apsuptyje, prie Minijos upės kranto. Tėvas – Stanislovas Vaitkus – buvo kaimo muzikantas, kalvis. Motina – Filomena Vaitkienė – namų šeimininkė, prekybininkė. Bronislava buvo viena iš trijų seserų.
Nuo pat mažų dienų degdama noru mokytis, rytais į pradinę mokyklą žingsniuodavo net 6 km, o žiemą, kaip pati pasakodavo, kartais eidavo „pūsnims siekiant pilvą“. Tačiau sunkios kaimo sąlygos nesumažino mažosios Bronės motyvacijos siekti žinių ir mokslo. Ji baigė Gaudučių pradinę mokyklą.
Pokariu laikotarpiu su visa šeima persikėlė į Klaipėdą. Tuo metu daugelis pastatų Klaipėdoje buvo apleisti, kadangi dar visai nesenai miestą buvo palikę vokiečiai. Gatvėse mėtėsi vokiškos knygos, kurias sovietų kareiviai degino. Jaunoji Bronislava jas rinko – nors nesuprato vokiečių kalbos, ją žavėjo anksčiau nematytų knygų viršeliai, iliustracijos, kvapas, paslaptis. Nuo to prasidėjo jos nenumaldoma aistra knygoms, kuri vedė ją iki pat paskutinių gyvenimo atodūsių.
Kuomet ji buvo paauglė, visa šeima susirgo tuberkuliozė. Būdama 14 – 16 metų Bronislava gydėsi tuberkuliozinėje sanatorijoje Kryme. Didžiąją dalį šio laiko jį praleido prikaustyta prie lovos, kaip sakydavo, „gipso lovoje“. Vieninteliu užsiėmimu ir džiaugsmu buvo knygų skaitymas, tad ji godžiai skaitė visą prieinamą literatūrą. Deja, intensyvus skaitymas netinkamoje padėtyje lovoje nulėmė sunkų stuburo iškrypimą, kuris apsunkino visą jos gyvenimą.
Įkvėpta įvairių knygų, Bronislava nusprendė tapti diplomate. Nors dėl ligos tuo metu sunkiai judėjo ir vaikščiojo su ramentais, ji savarankiškai nuvyko į Maskvą, siekdama įstoti į vienintelį universitetą, kuriame buvo galima studijuoti diplomatiją. Čia nebuvo priimta, nes buvo paprasta mergina iš kaimo ir neturėjo būtinų partinių rekomendacijų. Nepraradusi troškimo siekti išsilavinimo, 1954 m. įstojo į Vilniaus Universiteto filologijos fakultetą, kur studijavo vokiečių kalbą.
Paskutiniame kurse Bronislavos filosofinį mąstymą bei gabumus pastebėjo Prof. I. Zaksas, pasiūlęs jai tapti dėstytoja Kauno Medicinos Universitete. 1960 m. šiame universitete ji pradėjo dėstyti filosofiją, o 1970 m. apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją, kurios tema: „Kai kurie pirmykštės pasaulėžiūros tyrimo metodologiniai klausimai“. Daugiau nei 30 metų dėstydama Medicinos Universitete, Bronislava dalinosi nuoširdžiu susidomėjimu filosofija su daugeliu medicinos studentų kartų.
1964m. ištekėjo už Rimanto Černiaus ir po metų susilaukė sūnaus Aido.
Dirbant universitete, gilinantis į filosofijos esmę ir vystantis vis platesniam pasaulio matymui ir suvokimui, Bronislava, kaip ir nemaža dalis to meto Lietuvos intelektualų, patyrė vidinį konfliktą – priešpriešą tarp sovietinės sistemos bei jos akademinės veiklos ribojimų, ir siekio savo darbu įnešti žmogiškumo, dvasingumo. Pastangos praturtinti akademinę aplinką ir filosofijos mokymo procesą humanizmu ir platesniu požiūriu atsispindi ir jos akademiniuose darbuose ir publikacijose, išleistuose jai dirbant universitete. Šias publikacijas galite rasti čia. Kadangi kai kurios Bronislavos iniciatyvos buvo maištingos, jai ne kartą teko pasiaiškinti komunistų partijos institucijoms.
Nuo devinto dešimtmečio Bronislava pradėjo domėtis Rytų filosofija ir mistiniu požiūriu į pasaulį. Nors daugelis šios srities šaltinių sovietmečiu buvo viešai neprieinami, ji naudojosi savo privilegija prieiti prie spec. fondų, kuriuose rasdavo šios srities literatūros. Aktyviai domėdamasi įvairiomis Rytų filosofijos kryptimis, dalinosi šiam laikmečiui neįprastomis žiniomis ir patyrimu su savo studentams. Kaip vienas iš neįtikėtinos drąsos pavyzdžių – gūdžiais 1980 m. ji pakvietė jogos mokytoją pravesti papildomus filosofijos užsiėmimus universitete.
1992 m. Bronislava išėjo į pensiją, pradėdama naują – meditacijos, dvasinio augimo – etapą. Tyrinėdama įvairias dvasines praktikas ir tradicijas bei ieškodama sau tinkamiausio kelio, galiausiai apsistojo ties Šri Činmojaus dvasiniu mokymu. Ji tapo Kauno Šri Činmojaus Centro vadove, mokė meditacijos, į lietuvių kalbą išvertė eilę Šri Činmojaus knygų.
Norėdama pasidalinti savo viso gyvenimo metu įgytu matymu ir įžvalgomis, Bronislava parašė dvi knygas: „Dvasinio Gyvenimo Menas Dvidešimt Pirmajame Amžiuje – perėjimas iš proto į širdį“ (2016) ir „Meile, kas tu esi žmogui?“ (2018). Net ir būdama garbingo amžiaus išliko intelektualiai aktyvi – likus kelioms savaitėms iki mirties, būdama 82-ejų metų, baigė versti Šri Činmojaus knygą – „Mano širdies gėlės kiekvienai dienai“.
Bronislavos artimieji ją apibūdina kaip drąsią, užsispyrusią ir kovingą asmenybę, kuri troško nuolat mokytis ir tobulėti, buvo atsidavusi savęs pažinimui bei introspekcijai, ir žavėjosi gamta.